Pažintys veleno menturiais

Bet nėra kada, kol dar sąnariai lankstos. Ziedai be apyžiedžio arba jis viengubas kartais Augalai pražysta lapams 1ss1skle1dus. Vaisius - smulkus riešutėlis su skristuku.

Ziedai vienalyčiai vienanamiai, kariais dvilyčiai, tada šiurpiniai - Sparganiaceae p. Kuokelių 6 arba daug. Burbuolė stiebo viršūnėje, viršutinė jos dalis su kuoke- Papliauškiniai - Alismataceae p. Lapai mels- 34 Vandenyje pasinėrę arba plūduriuojantys augalai. Vaisius - smulkus riešutėlis su skristuku.

Ziedai vienalyčiai, balti. Lapai šviesiai arba gelsvai ža- li. Vaisius - uoga. Ajeriniai - Araceae p. Apyžiedis taisyklingas arba beveik taisyklingas, ne dvi- lūpis. Kuokeliai 3. LaptĮ makštys uždaros. Stiebas tribriaunis, retai apskritas, pilnaviduris, nebambliuotas.

Kiekvieną žiedą - Apyžiedis netaisyklingas, dvilūpis. Kuokelis l, suaugęs dengia l žvynelis. Viksviniai - Cyperaceae p. Orchidiniai - Orchidaceae p. Stiebas ap- 36 Augalai be šakntĮ, parazituoja kituose žoliniuose valus ar kiek suplotas, tuščiaviduris, bambliuotas. Kiek- augaluose ar pažintys veleno menturiais. Stiebas be lapų, plonas, vijoklinis, su siurbtukais ku- - Lapai priešiniai. Kleviniai - Aceraceae p. Stiebas status, tvirtas. Lapai v1szaha1.

Augalai be tikrųjų šaknų, parazi~ ' Araliniai - Araliaceae p. Lapai priešiniai, bekočiai, pailgi. Vai- Augalai pražysta prieš skleidžiantis lapams.

Moros Daubiškių dvaras Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. Serija C. Viekšnių vartotojų draugija išstatė mašina namie austas žekes.

Lapai pliki sms - balta uoga. Amaliniai - Loranthaceae p. Ziedai be apyžiedžio arba jis viengubas kartais Augalai pražysta lapams 1ss1skle1dus. Ziedai ryškūs, rausvi. Medžiai arba krūmai. Pažinčių svetainė palo alto lygiakraščiai.

Zemi krūmai. Visi arba bent kuokeliniai žiedai pailguose ar kiauši- Ziedai maži, neryškūs. Jos yra Viekšnių kapinėse palaidotos. Mykolas Biržiška, kad kokiu nors laiku viekšniškiai suruoštų literatūros vakarą ir viską atliktų gryna žemaičių tarme. Toks viešas pasirodymas mūsų priaugančiuosius priverstų branginti savo tarmę ir nuo jos nenutoltų. Mano žiniomis pirmoji lietuvių krautuvė buvo Bielskienės.

Kaip lietuviai verslininkai pirma savo tiesioginių pareigų dirbo kultūrinį atlietuvinimo darbą platindami lietuvišką sapudos [spaudos] žodį, taip dabartiniai verslininkai žemaičiai turi savo krašte visapusiško gerbūvio siekti. Levitas J[onas]. Apie Viekšnius yra padavimas Dvaras priklausęs savininkui Krauzei.

Dvaras buvęs netoli pirmosios Viekšnių bažnyčios. Apie Viekšnių miestelio įsikūrimą yra užsilikęs toks padavimas. Nuo neatmenamų laiku ant dešiniojo Ventos kranto netoli Virvytės žiočių, klestėjusi šventoji giria. Kiek toliau girios į vakarus augusios trys vinkšnos. Vinkšnos buvusios nepaprastai didelės ir aukštos. Pažintys veleno menturiais jas ypatingai globoję ir šventomis laikę: čia dievų meldę pažintys veleno menturiais, čia ir padėkos maldoms kėlę rankas į dangų.

Amžiams slenkant, senieji išmirę, o jaunieji pamiršę ir vinkšnų šventumą. Iš storų vinkšnų šakų pradėję statyti trobas. Tų trobų gyventojus vadinę vinkšniečiais, vėliau viekšniečiais ir, pagaliau — viekšniškiais. Nuo to ir pati vieta buvusi pavadinta Viekšniais.

Šiuo laiku miestelyje yra 27 žymesnės gatvės, kurių dauguma grįstos ir su cementinių plytų šalygatviais. Miesteliui apšviesti elektros energiją teikia Lesemo vandens malūnas, su kurio savininku yra sudaryta šiuo reikalu sutartis. Sutarties terminas baigiasi m. Elektros stoties statymu jau pradėta rūpintis m.

Be bažnyčios ir pradž. Miestelyje šiuo laiku yra 57 mūriniai ir medinių namų, krautuvės, 5 restoranai, 5 arbatinės, 53 amatininkai. Miestely yra daug audėjų, 26 įvairios dirbtuvės. Iš jų paminėtinos: 6 puodų dirbtuvės, saldainių dirbtuvė, dvi lentpiūvės, elektros stotis, dvi verpyklos su karšyklomis ir 2 velyklos. Savo išdirbiniais plačiai žinoma Urvikio ir Spingio molinių puodų dirbtuvė, įsteigta m.

Dirbtuvę įsteigė ir iki m. Abiejų pramonininkų vedama, dirbtuvė plačiai išvystė savo veikimą. Jos gaminami indai ir keramikos dalykai žemės ūkio parodose gavo vieną II laipsnio ir dvi pirmo laipsnio premijas. Dirbtuvės gaminiai randa sau rinką visoje Lietuvoje, pradedant Suvalkija ir baigiant Klaipėdos kraštu. Valsčiaus žymesnieji žmonės. Viekšnių m-ly, ilgą laiką gyveno ir gydė žmones Daktaras Antanas Biržiška.

Čia yra gimę ir augę jo sūnūs — profesoriai — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Be to, Kegrių km. Gydytojas Antanas Biržiška yra kilęs iš Šilalės, Tauragės apskrities. Baigęs Maskvos universitete medicinos fakultetą, apsigyveno Viekšnių m-ly, kur plačioj apylinkėj nebuvo jokio gydytojo.

Čia turėjo daug darbo, bet maža uždirbdavo, nes daugelį neturtingųjų gydė veltui ir net pats juos šelpdavo. Taip gydytojas Antanas Biržiška gydė Viekšnių plačios apylinkės gyventojus per 42 metus ir paliko apie save gražiausių atminimų. Jo žmona, ponia Elzbieta Biržiškienė, išėjusi Maskvoje aukštąjį mokslą, ir šiuo laiku gyvena Viekšniuose. Dabar, po 15 metų pertraukos, daktaro a. Antano Biržiškos vardas bus vėl pažintys veleno menturiais Viekšnių apylinkės gyventojų sveikatingumui saugoti.

Šiais metais daktaro Antano Biržiškos sūnus, profesorius Mykolas Biržiška savo online dating ios programos stato Viekšniuose Sveikatos Centro namus, savo mirusiam tėvui pagerbti. Namai bus statomi Viekšnių valsčiaus savivaldybės sklype, kur prieš karą buvo valsčiaus savivaldybės nuosavūs namai, bet karo metu sudegė. Pluogų kaime, Viekšnių valsč.

Baigė m. Toliau teisių mokslus s[t]udijavo Varšuvoje, būdamas jau Valstybės kontrolės valdininku. Spingis Ant[anas]. Skyrius Viekšniuose įsteigtas m. Skyriaus steigimo mintis man kilo tuoj grįžus iš Amerikos ir pradėjus kitur lietuviams verslininkams organizuotis.

Pasikalbėjęs su vietos tuometiniu vidurinės mokyklos direkt. Sliesoraičiu ir kit. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo per 40 įvairių profesijų verslininkų bei svečių. Susirinkimą atidarė p.

Sliesoraitis ir savo gražia įžangine kalba nušvietė reikalą lietuviams verslininkams organizuotis. Susirinkime prisirašė 30 narių, liko įsteigtas skyrius ir išrinkta valdyba, kuri pareigomis pasiskirstė taip: Pirmininku A. Spingis, iždininku J. Sliesoraitis ir sekretoriumi J. Imtasi darbo. Aš ir kiti v-bos nariai važinėdavome po apylinkės kaimus nebodami nei blogo oro, nei varginančių kelionių ir kaimo žmonėms pasakodavom ir propaguodavom verslininkų idėjas, verslininkų rėmimą ir t.

To pasėkoje susilaukiau aš ir kiti v-bos nariai iš nežinomų patamsių grąsinančių laiškų, šmeižtų, žalingų kompromitacijų tiek bizniui, tiek asmeniškai. Nieko nebojome. Pasėkos mūsų darbo geros, lietuvių verslininkų apyvarta ir darbas didėja, gausėja kaimo klijentų skaičius pas lietuvius, įsisteigė naujų krautuvių ir kitų verslo įmonių. Šiuo metu Viekšniuose lietuviams jau priklauso: kolonialių prekių krautuvių — 11, manufaktūros krautuvių — 2, kepyklų — 4, molinių indų d-vių — 4, lentpiūvių — 2 ir visi esami restoranai perėjo į lietuvių rankas.

Be to, kaimuose apie 15 įvairių krautuvių ir miestely įvairių smulkių dirbtuvėlių ir didelis skaičius amatininkų. Pradžioje kitataučiai buvo tiek įžulūs, kad lietuvius verslininkus norėjo, kaip žmonės sako: šaukšte vandens paskandinti. Juos visaip šmeižė, niekino, siuntė į susirinkimus savo šnipus ir pan. Kas turėjo kreditus — nutraukė, vienu žodžiu — sudarė tokias sąlygas, kad lietuvis verslininkas neišsilaikytų ir galutinai susmuktų.

Ėmėsi net grynai žemų darbų, k. Ir tas buvo daroma tų, kurie šiaukia, kad jiems Lietuvoje bloga, kad juos smaugia, persekioja.

Ir visa ta pyktis už tai, kad lietuvis pabudęs iš miego nori būti tikru šeimininku savame krašte kviesdamas savus pas savuosius. Tai charakteringas kitataučių pasielgimas: patys muša, patys rėkia. Negana to, kitataučių įtakingasis elitas ėmėsi paskutiniųjų priemonių, ir tas jiems dalinai pavyko, pritraukė dalį lietuvių padėti jiems parengti verslininkų slopinimą.

To pasėkoje keli įstaigų tarnautojai vieno didelio prekymečio metu norėjo išprovokuoti verslininkų vardu pogromą prieš kitataučius ir tuo galutinai sukompromituoti lietuvius verslininkus ir jų vadovybę. Gaila, kad tokių mūsų tarpe atsiranda.

  • Pagalba rašymo profilis online dating
  • Ko nebetikėjau ir nebe­ laukiau ir tariausi tai visa seniai užmiršęs, kaip susalusio miš­ kinio obuolio skonį, kai jis, atneštas iš speigo ir atsileisdamas viduje, pakvipo saulėta palauke.
  • Sss pažinčių lygiai

Mes, žemaičiai, prieš jus, kitataučiai, asmeniškai nėsame nusistatę, buvome ir toliau liksime vaišingi tiems, kurie vaišingumą supranta, bet primename, kad mes norime būti savame krašte 7 tikrais šeimininkais ir tais būsime, nors jūs mus visaip niekinsite, šmeišite, trukdysite mūsų darbams ir jautis vyras pažintys mergelė moters. Lietuvio kantrybė ir žemaičio užsispyrimas viską nugalės.

Ar jūs galite atimti mums teisę kviesti savuosius prie savųjų. Jūs tąja teise jau nuo senų senovės naudojatės ir jei kuris jūsų tam nusižengia — yra apšaukiamas išdaviku ir boikotuojamas.

Lietuva — lietuviams ir mes tokio šūkio neatsisakysime niekados. Negaliu čia nepaminėti kruopščiausių skyriaus narių, k.

Urvikio, A. Bružo, V. Navickio, Končiaus ir kit. Buvusiam vid. Sliesoraičiui, kaipo pirmajam mūsų skyriaus steigėjui, šia proga išreiškiu viešą padėką. Taip pat buv. Gyliui, kuris miestelio gyvent. Jo buvimo metu aptvarkytas Viekšnių miestelis, išgrįstos baluojančios gatvės, aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit.

P[onas] N. Daleckas, vietos policijos viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas viešos padėkos. Būtų galima ir daugiau suminėti verslininkų rėmėjų ir prietelių, bet pasistengsiu visiems iš karto pareikšti bendrą verslininkišką padėką.

Tenka nusiskųsti kai kurių narių neaktyvumu ir perdėtu savanaudiškumu. Tikiuos, kad ir šie susipras. Palengva gal kaip nors dar didės susipratimas mūsų tarpe. Bendrai paėmus, kad ir mažas Viekšnių miestelis, bet kantrių žemaičių apgyventas, kurie savo užsispyrimu daug ką nuveikia. Viekšniai yra davę mūsų kraštui įvairių sričių darbuotojų, kaip tai: profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, žinomą mirusį lietuvių veikėją daktarą Bukontą, karininkus: Gaudėšį, Mačių, Vaičių, Kugrį ir kit.

Kačinską ir Miltinį, poetus Skabeiką ir Kl. Dulkę, muzikus J. Kačinską, V. Deniušį ir daug dar kitų svarbių ir rimtų darbininkų. Kūriantis nepriklausomai Lietuvai, davė apie savanorių kūrėjų. Pirmąjį būrį savanorių iš 70 žmonių į Telšių komendantūrą m.

Šia proga mano vienintėlis noras, kad Viekšnių verslininkai, švęsdami kitas įsikūrimo sukaktuves, būtų pilnai visi susipratę ir jų skaičius išaugtų šimteriopas, kad vietos ir apylinkės visuomenė vadovautųsi šūkiu — savi pas savus. Spingis, L. S-gos Viekšnių skyr. Vėžauskas F. Jai tenka pažintys veleno menturiais tiek administracijos, tiek kitas sritis mažai teturint intelektualinių pajėgų.

Ūkio sritį tenka radikaliai reformuoti, kad būtų aprūpinti duona ir darbu daugelis darbininkų ir šiaip įvairių mažažemių ar sklypininkų.

Pirmiausia visas dėmesys nukreipiamas į žemę, kaipo pagrindinį Lietuvos valstybės ūkio sektorių. Čia atliekama milžinišku maštabu žemės reforma, kas beveik pagrindinai pakeitė Lietuvos valstybės ūkio struktūrą, o taip pat ir socialinius santykius.

Greta žemės ūkio eina ir prekybos bei vartojimo organizavimas. Čia aktyviai reiškiasi tiek privati, tiek valdžios iniciatyva.

Pažintys veleno menturiais trobesys, kurį šiandien dar daugioj vietoj gal regėti, buvo pailguotinas ketvirtainis, be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose netoli nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpiauti, vienas aukščiau, o du žemiau per du rąstu, platumo kaip balandis galėjo įlėkti, nuo vanago vejamas, ir dūmai išrūkti. Po skliautais į pietus buvo durys, didžiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu galėjo įvažiuoti, nuo rytų pusės buvo mažosios durys, o šaly jų langelis nuo saulėtekio, taip pat rąste per augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas; po tuo langeliu namo pusėj duobė iškasta, į kurią pylė paplavas ir kitą įurštą vandenį, iš kurios duobės tekėjo pro namo pamatą į griovį, kursai išvestas buvo namo pasieniu lauko pusėj pakalniui.

  1. Знает ли она, что именно вы собираетесь сделать с «Цифровой крепостью».
  2. Увы, у этой программы такого тщеславия нет, у нее нет инстинкта продолжения рода.
  3. Pažinčių trumpas mergina

Per penkis ar šešis sieksnius nuo didžiosios angos buvo pervarinė siena, kuri abi šalini sieni jungė, kurioje buvo dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula buvo laikoma ir kiti baldai, nuo ko jau sulos, jau baldų kamara vadinos. Antrosios durys toje pervarinėj sienoj tokio pat mažne didumo buvo, kaip didžiosios, vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskui visą gyvenimą tvaru, arba dvaru, vadino, kursai pradžioj iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais prisieti, beje, karvės, jaučiai.

Vidury to tvarto buvo avys, atskiestos keturiomis gardėmis, nuo kurių vadinos gardu; už to tvarto vėl buvo kūtė, arklių tvartu vadinama, vis tarp tų pačių šalinių namo sienų stovėjo; arkliai jau prie užėdžio pririšti, jau palaidi, kažiai, arba kumeliai, nuo senių arklių atskiesti ir kartimis kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė turėjo nuo saulėtekio duris, pro kurias arklius ir bandą varė girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie drungnu vandeniu iš namo geldose girdė.

Už tos arklių kūtės buvo dar kiaulių kūtelė, arba tvartelis, kartais neb tose pačiose namo šalinėse sienose, bet pridurtose prie galutinės namo sienos ypatiniu rentiniu, daug žemesniu už namo sienas. Žąsys, pylės bandos tvarte buvo laikomos. Cyber pažintys prasmė taip gaspadorius, sėdęsis ant suolo namo pasieny, visą savo piesą galėjo regėti.

Stogas to namo pirma buvo mauknomis klotas, idant kibirkštys, iš ugnies lėkdamos, neįkibtų, o ant tų mauknų viršaus - ilginiais. Asloje paties namo juo į kampą kamaros linkan buvo kartais duobė ketvirtainiška iškasta į kelio mierą gilumo, ugnaviete vadinama, taip erta, jog gaspadinė, valgį virdama, galėjo apsukui vaikščioti, kad kiti, ant kranto susėdę, kojas žemyn nuleidę, šildės.

Greta kamaros sienos per pustrečio sieksnio ėjo pervarinė drūkta sija, arba balkis, kuri abi šalini namo sieni jungė; nuo kamaros sienos ant tos sijos buvo dvi puskazilininki karteli, per pusantro sieksnio nuo viena antros užslieti ir lentomis pratašinėmis nuo pat sienos kamaros lig pat sijos apgrįsti, kurios vadinos užlomis, nuo žodžio užleisti, jog buvo nuo kamaros ant tos pervarinės sijos, arba balkio, užleisti.

Po tomis užlomis per uolektį dvi karteli tvorininki pasieti vytimis, vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lietai išręstose, ant kurių kartelių krovė medžius ar rudenį mėsą kabinėjo džiovinti, nuo ko ir kriaute vadinos. Ant pat vidurio tos duobės ar ugnavietės skersai tųdviejų karčių buvo perdėtas ąžuolo mietas ir stipriai tenai pririštas vytimis, prie kurio pačiame vidury buvo pasietas ąžuolo ramentas, vąšu vadinamas, žemajame gale su kibekliu pakumpusios šaknies it nosia, iki pat ugnies nutįsęs taip, idant katilas, antkabintas valgiui virti, galėtų kaisti ir virti.

Dar buvo ant to mieto, arba aksties, ant kurio ir vąšas kybojo, pasieti keli svarai pažintys veleno menturiais druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė, atrišusi nuo vąšo šniūrelį, galėjo druskos kliupurį į katilą įleisti ir vėl pamirkiusi aukštyn patraukti, kursai, iškeltas iš viralo, lašėjo tenai iki nudžiūnąs.

Užugnėj ant šalinės namo sienos buvo lentyna, ant kurios sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės, įliūdai, menturiai, stovėjo. Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame šaukštai, taurės, tauragės, iš kurių gėrė, buvo sudėti. Pasieniais to namo buvo platūs ąžuolo suolai, ant kurių dieną sėdėjo, o naktį, kojas sudūrę, gulėjo. Ant čiukuro namo buvo lėkiai antkabinti, o stogo sketeras spaliais apkrautas ir velėnomis per dvi uolekti ilgomis apsluoguotas.

Senovėj kalnėnai ir žemaičiai tame trobesy visus namų darbus atliko: alų, midų darė, žlugtį žlugino, namo asloj dirbo ratus, tekinius, pažintys veleno menturiais, roges, šlėdes, arba šlajas, kubilus ir kitus indus, žambius, akėčias, milus ir tūbus loviuose vėlė; trumpai sakant, jų namas buvo trobesys, kuriame, kokiai norint esant pagadai, žmogus, nuo saulės ir nuo darganos paglemžtas, galėjo brūzti, kokį noris išsiėmęs knebinį, nesgi tenai visados ugnis kūrinos, prie kurios pablaka susėdę šildės ir permerkti nuo lytaus ar krušos džiovinos, vasarą tenai valgė, rudenį ir žiemą stotkus arba baldus ir kitą namų padarynę, beje, žambius, akėčias, ant sulos kamaros sukeltus, laikė.

Antrasis trobesys it šalip to namo viena kerčia it susikišęs kūtėmis vadinamas buvo, taip pat pailguotinas ketvirtainis; viduryje pietinės sienos turėjo vienas duris aukštas sulig siena ir taip plačias, jog su visų didžiausiu šieno vežimu galėjo įvažiuoti, kuri rūmė tarp trijų sienų ir tų durų vadinos tarpikiu, arba ratainyčia, kurioje ratai, važiai ir rogės laikomos buvo, kartais karės žirgus tenai ant stelingio laikė.

Iš tos pačios pusės, iš kurios į tarpikį buvo durys, taip pat vienoj ir antroj šaly to trobesio, tarpikiu perdalyto, kūtėmis vadinamo, buvo vėl durys. Tose kūtėse taip pat laikė gyvulius, kurie namo tvarte netilpo, užvis valininkus galvijus ir ašvienius. Tos kūtės, jei susikišo su namu, darė vieną trobesį dvilinką, tada pačioj kerčioj, kuri jungė namo sienas su tų kūčių sienomis, buvo stoginė, į kurią krovė ir laikė žiemai pašarą, iš kurios, pagal tą, kaip reikėjo, namo tvarte ar tose kūtėse galvijus šėrė.

Jei tos kūtės buvo dvilinkos ar trilinkos, tad jos buvo atstu nuo namo. Tarp namo ir kūčių arba tarp pačių dvilinkųjų ar trilinkųjų kūčių buvo laidaras, tankiais akmenimis grįstas, vasarą ir rudenį šiaudais pakreiktas, kuriame galvijai, parėję iš ganyklos, ilsėjo.

Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis, nuo žodžio klėsti, nuo žemės per uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkų ar didelių akmenų, grįstas ir lubotas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabužiai, mėsa, kailiai ir šikšnos laikomos, beje, išeigos ir lietos daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis, pagal tą, kaip ūkininkas turtingas buvo. Visi tie kambariai, kaip sakiau, buvo luboti, ant tų lubų viškos, kame laikė džiūvusią mėsą, ant aksčių suvertą, žiemą ir vasarą; tarp tų kambarių viename buvo laikomi javai, kitame drabužiai susverti kybojo, nuo ko ir svirnu vadinos, kitas buvo pačiai žmonystai vasaros laike pavestas.

Ketvirtasis trobesys buvo trobos, arba svetlyčia, kame svečius žiemą vaišino, taip pat pailguotinas ketvirtainis, kurio gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas; it pusėj šalinių sienų buvo kiaurai dvejos durys, didžiosios nuo pietų ar rytų, mažosios nuo užpakalio; tarp tų durų ėjo skersai dvi sieni, kuriedvi jungė abi šalini trobos sieni, tiedvi skersini sieni buvo sujungti siena prieš didžiąsias duris taip, jog dvi dali ertmės paliko mažosioms durims, o trečioji didžiosioms; rūmė pas mažąsias duris vadinos virenė, arba kuknė, o rūmė pas pažintys veleno menturiais duris vadinos priemenė nuo žodžio pirma minti, kurioje buvo trejos durys be didžiųjų, beje: vienos į kuknę, antros į trobą, o trečiosios į priešininkę, nuo žodžio prieš, jog prieš trobos duris buvo.

Troboje, kurioje, kaip sakiau, žiemą tegyveno, turėjo tris keturis šalutinėj sienoj stiklo langus, o du trobos gale. Į saulėtekį buvo alkierius, arba pažintys veleno menturiais troba, kursai užėmė pusę trobos galutinės sienos ir turėjo du stiklo langu, to paties aukščio, kaip jei troba, kurioje buvo kakalys, arba pečius, iš kuknės kuriamas, prie to pečiaus buvo kaminas, per sieną į kuknę išvestas, kartais iš drobės it pelnė, už staibio pakabinta, trobos palubiuose kybojo po kiauryne, pro lubas išvesta, kuri buvo ant trobos lubų molio kaušu apgobta, idant kibirkštys į stogą nelėktų.

Po ta skyle trobos asloj buvo apvalus ir slesnas akmuo, ant trinkos ąžuolo padėtas, kurį išaušus į trobos kertę galėjo paristi ar laukan išnešti. Norėdami vakaroti, padėjo tą akmenį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant jo iš kėnių ar liepkaulių ugnį ir paleido nuo skylės pakabintą kelnę iš palubio ant ugnies, idant dūmus trauktų laukan vakarojant.

The Super Volcanic Eruption That Could Destroy Italy \u0026 Affect The Entire Globe: Campi Flegrei

Jei kaminas buvo iš molio į kuknę per sieną išvestas, tad didesnę tenai ugnį kūrino liepkauliais ar sausais šakaliais, taip vadinamais beržų medžiais, smulkiai sukapotais, idant nesproginėtų. Prie to žiburio motriškosios pažintys veleno menturiais, vyriškieji, liepas mižodami, lunkus plėšė, virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, riužius ir venterius dirbo, bočiai ir kiti senieji su vaikais plunksnas plėšė, vilnas kedino, gijas vijo, pasakodami jauniesiems notis ir kares praėjusių gadynių bei veikalus savo tautos.

Jei troboje stiklo langų nebuvo, tad galutinėj ir šalutinėj sienoje buvo į juostos mierą langelis, per uolektį rąste išpiautas ir iš vidaus su lentele užšaunamas; tokią trobą vadina Kalne seklyčia, arba sauklėčia nuo žodžių sau ir klėsti, beje: kame žmonės save nuo darganos galėjo paklėsti; tenai gi duonkepis pečius iš vidaus yra kuriamas, kuriame valgyti virė ir duoną kepė; tokiame kieme, kuriame ubladės nebuvo, iš to pečiaus dūmai rūko į trobą, kurios lubose buvo kiaurynė, apie kurią jau minavojau, kurią atdarą laikė lig kakaliui atsikūrinant, bet atsikūrinus apent ją užkišo ir langelius šalinius lentelėmis užsklendė, kuriuodu iki šiolei buvo atdaru, idant, dūmams išrūkus, šilima į trobą eitų.

Abejose tose trobose sienos lig palangių iš vidaus ir lauko, taip pat staktos ir durys kas devintąją dieną buvo mazgojamos, ką šiandien dar gal regėti Žemgaliuose, Kurše, arba Kuržemėj, ir pakaunėj. Taip pat abejose trobose pasieniais buvo platūs ąžuolo suolai, ant kurių žiemos laiku vyriškieji ir motriškosios, iš lauko ir medės parėję, galvas sudūrę naktį ilsėjo. Sijose, arba balkiuose, ir sienose tų trobų buvo briedžių ragai įkalinėti gembių vietoj, rodantys skaitlių metų praėjusiųjų.

7 skyrius: ūkis. ekonomika. technika. medicina

Antras galas tos trobos vadinos priešininke, turįs nuo pietų šalinėj sienoj vieną langą, o retai du, kurioje taip pat buvo kakalys, iš kuknės kuriamas, ta perdalyta siena, einančia nuo kuknės į galutinę jos sieną, toje pervarinėj sienoj buvo durys į pieno kamarą taip vadinamą, kurioje buvo mažas stiklo langelis, toksai, idant žmogus negalėtų įlįsti; toje kamaroje laikė daržų vaisius, batvinius, kopūstus pažintys veleno menturiais kitas žalesas, žiemai reikalingas, grybus slėgtus, girą, taip vadinamą gėrimą kasdieninį, užvis pieną, nuo ko pieno kamara yra vadinama; ta troba buvo šiaudais klota, kaip jei namas.

Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ketvirtainis, reja vadinamas, kuriame javus sausus, iš duobos išimdamies, ant kluono pakloję kūlė. Toje rejoje buvo ketvirtainis rentinys, aukštesnis už rejos sienas, duoba vadinamas, mažne pusę rejos užimąs su kakaliu, kurioje javus džiovino, ant tos duobos buvo doris, arba salyklininkas, kuriame buvo langelis, garvilka vadinamas, kame salyklą džiovino; pažastėse tos duobos buvo peludės, kur pelus pylė.

Pas neturtinguosius toje duoboj pėrės, nesgi ant kakalio buvo krosnis sukrauta.

Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių - Vikišaltiniai

Pitėjas, garsus žvaigždžinys, keliaudamas po šiaurę, per penkis šimtus metų pirm gimimo Kristaus minavoja jau tą trobesį savo kelionės raštuose, kaipo stebuklingą ir negirdėtą daiktą. Šeštasis trobesys vadinamas buvo ublade, kurioje buvo duonkepis kakalys, nuo to vadinamas, jog po juo ne vien duoną ir pyragus, bet stėkius, guires, puokius ir kitas žuvis bei mėsas kepė jau liepos geldose, jau ant šiaudų; tengi džiovino grūdus, grybus ir obuolius obuolynei, tengi buvo ir girnos sukeltos grūdams malti, it kaip pas rymionis, kame grūdus malė, ten pat ir duoną kepė.

Tose ubladėse pas neturtinguosius pažintys veleno menturiais ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nesgi ant mūrio kakalio buvo krosnis sukrauta. Šalip tos ubladės po vienu stogu buvo kamarėlė, kurioje minkytuviai, muldos, muldelės, rėčiai, sietai, sėtuvės, saikai, rakandos ir tas, kas prie miltų pridera, kartais ir patys miltai buvo laikomi. Sekmasis trobesys vadinos stogine, ar daržine, pailguotinas ketvirtainis, į kurį javus, šiaudus ar šieną krovė; paprastai buvo jos trejokios: viena javams, antra šiaudams, trečioji šienui, jau po vienu stogu, jau ypačiai; vadinos stogine, jog stogą turėjo, sienos buvo jau rąstų, jau virbų.

Jei tose stoginėse netalpino javų ar pašaro, tad krovė pažintys veleno menturiais lauko į žagus ar bragus, kupetas taip vadinamas; bragas buvo ketvirtainis su šiaudų ar stembrų stogeliu, o žagas be stogo, nuokamieniai sukrautas. Ašmasis trobesys buvo vadinamas pirčia; pačioj pirty buvo krosnis, pusėj sienų buvo plautai, nuo žodžio plauti, suolai, ant kurių voliodamies su lapuotomis beržinėmis vantomis pėrės, žemiau inžinierius internete taip pat buvo suolai, ant kurių mazgojos ir trinkos; į kurias pirtis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet siuntinius svetimų tautų: kaipogi pažintys sutikimai visų didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti, nesgi pirtį žmogui susikeliavusiam už didžiai naudingą ir reikalingą daiktą turėjo.

Pasaka yra užrašyta, jog, apkyrėjus zokaninkams dominikonims Falkenavo klioštoriuje paembakėj viena džiūvusia žuvia bemisti, metuose l išleidę du zokaninku į Rymą guostis popiežiui, jog, misdami džiūvusia žuvia, juoda duona, alum, su gailiais vietoje apynių darytu, nebįgalintys, subatos dienoj pakūtavodami, kūnų savo ramdyti, tai yra pertis, ir meilavę jo šventenybės, idant įsakytų Tarapato vyskupui, kad jis iš savo valsčių juos šelptų.

Popiežius, norėdamas tiesos išsijautoti, nuleidęs tenai taip pat zokaninką, gimimo valaką, perveizėtoju. Atkeliavus tenai tam svečiui, ėmę latuviežai vaišinti jį savo džiovinta žuvia, juoda duona ir raginti gailiniu alum, kurį valgį ir gėrimą svetys ne visai teskomėjęs.

Atėjus subatos dienai, nuvedę savo svetį į pirtį; sumetus tenai garą po kelis atvejus ant krosnies, ėmę su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdami, svetį savo lygiai pėrę; nes taip beperiamą išlepusį valaką apnikęs toksai gailesys, jog, nebtverdamos nuo karščio, mukęs laukan iš pirties, šaukdamas tuos žodžius: "Ei viešpatie! Kas tai per sunkybė įstatymų gyvenimo tų vargšų, sviete negirdėta!

Dešimtasis trobesys vadinos ublas, taip vadinamas smalos pečius, kuriame dervą, arba smalą, ir degutą degė. Tarp tų trobesių buvo du arba trys prūdai iškasti, vieni dėl žuvies veisimo, žuvynojais vadinami, kiti dėl gyvulių girdymo, kuriuose tuo tarpu vasarą ir rudenį žąsų ir ančių būriai pliurškė.

Rūmė tarp namo, trobos ir klėties buvo dailiais žiogriais užtverta, kurioje žėlė veja ir vadinos kiemu, nuo ko ir visa buta yra vadinama kiemu, arba kaimu; noris tūli nori tą žodį kaimą per sodą išmanyti, vienok žinoma yra, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, gyventi sodose negebėjo: kaipogi Zigmantas Augustas, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, norėdamas lažą, arba baudžiavą, svietui antmesti, jau nuo metų pradėjo svietą versti sodose gyventi, ne vienkiemiuose, kaip tuojau regėsim.

Rūmė po alkieriaus ir trobos langais pagal vieną ir antrą sieną buvo į ketvirtainį užtverta žemesniais dailiais žiogreliais, ant kurių puikos, beje, nasturcijos ar kitos palaipinės žolės, žydėdamos smaigstės. Vidury tos rūmės it po pat langais trobos ir alkieriaus buvo ketvirtainiška lova, žemių išpurentų per uolektį storai pripilta ir velėnomis žaliomis arba rentiniu per vieną ar du rąstu apriesta, idant tenai žemės nesiskleistų.

Tenai augo sudiegtos taip garbingos mergaičių rūtos ir lelijos, nuo neatmenamų amžių iki šiai dienai jų dainose taip didžiai garbinamos; nesgi, noris nuilsusi, grėbėja, audėja, verpėja ar ravėja ėjo tenai džiaugtis savo godos žolele, it kaip būt nenuvargusi esanti, tuojau linksma, dainuodama savo rūtas laistė ir ravėjo, noris mėnesienoj.

Nesgi ten jos turtai, gražybė ir goda augo, beje, rūtų vainikėlis klestėjo, kurio kitą kartą kalnėnė ir žemaitė nebūt keitusi ne vien į aukso rūmus, bet ir į turtus viso pasaulio, kaipogi jos tėvų nameliai ir rūtų darželis buvo jai pervis brangesni.

Ai, kur dingot, tos Lietuvos gadynės, kad lietuvė, kalnėnė ar žemaitė, velijos mirti, nekaip už gudo arba lenko ir vokiečio tekėti! Jei alkieriaus nebuvo, tad po galutiniais ar šalutiniais trobos langais buvo tas darželis užtvertas, be kurio žemaitė ar kalnėnė tarės ne mergaitė esanti.

Aplinkui klėčių, trobos ir kitų trobesių augo slyvynai, vyšnynai, kuriuose bičių auliai jau po medžiais, jau po pastogėmis buvo išguldyti. Panamėj paubladėj buvo apynojai. Šulinė buvo visados arčiau namo, ne trobos.

Kas dar didžiau, visi trobesiai buvo medžiais, beje, klevais, liepomis, uosiais, beržais, pažintys veleno menturiais, apdiegti, nuo šimto metų augančiais, jau dėl ūksmės, jau dėl paglemžimo nuo ugnies kiekvieno trobesio; nes tarp tų visų medžių visų dideliuoju buvo ąžuolas kiemo vidury ar sodne, šimtais metų savo amžių skaitąs, po kuriuo senovėj kalnėnai ir žemaičiai meldės, kaip tuojau regėsim.

Nuo tolo veizint, tarsies liekną, ne kiemą, regįs.

  • Airijos pažintys korkas
  • Vadovas Augalams Pažinti | PDF
  • Pratarmė[ keisti ] Nieko nėra amžino šiame pasauly: kaipogi visa, kas tenai yra, dievo parėdymu anksčiau ar vėliau ilgainiui persikeičia, regis, dėl to vien, idant žmogus ne šio svieto, bet antro gyvenimo geistų.
  • Musicman stingray serijos pažintys

Aplink trobesius buvo daržai, už daržų dirvos, rugienos, varstienos, pūdymai, toliau pievos. Šalip kiemo už dirvų buvo lieknas, taip vadinama medė nuo žodžio likti, kursai buvo laikomas ir auginamas bei už šventą turimas, kuriame visokių medžių veislė auginama buvo, idant kokioj noris noty gaspadorius galėtų sau visokios medžiagos padarynei sau gauti ir nuo svetimo jos nereikalautų; trumpai sakant, juo toliau už kiemo, juo didžiau visose pusėse traškančios girios niūksojo, tarp kurių lietuvis, kalnėnas ar žemaitis, praskintoj laukymėj, nieku nerūpindamos ir nieko nežinodamas, vienas girias, balas ir pažintys veleno menturiais teregėdamas bei vieną Dievą garbindamas, brūzdė laimingai savo name, negut rudens tylią naktį ar žiemą speiguotie garsas šunų lojančių ar gaidžių giedančių, sklydurdamas per medes, skelbė jam ir kitus susiedus tenai giriose taip pat gyvenant.

Tokį visą savo gyvenimą šiandien dar kalnėnai ir žemaičiai tebvadina namais nuo visų pirmojo ir visų večojo savo trobesio, namu vadinamo, kurį viršiau regėjom.

Lietos nuomonėj toksai kiemas vadinos dar ūkiu, nuo ko paeina žodis ūkininkas, gudiškai obivatelis.

Jei toksai kiemas, karei kėlusis, leido kareivį jotą vieną ar du, tris - pagal tą, kaip daug žemės turėjo, tad vadinos žemlioniu, nuo žemės, kurią buvo sau pragyvenęs. Kame kokioj apygardoj ilgiau liuosybė pateko, tenai ir tokie namai vėliau ištvėrė. Nuo to kožnas skaitytojas, regėdamas tiek trobesių vieno gyventojo, gali spręsti apie būdą ir išmintį senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, irgi minėti, kas per gyvenimai tenai yra buvę; todėl nėra ko stebėtis, jei anie dainose savo namus visados dvarais vadina, nesgi jei kurs kiemas neturėjo tiek trobesių, vadinos pusūkiu, o jei du trobesiu ar vieną namą teturėjo, tad įnamiu vadinos.

Vardas kiemo didžio ai mažo visados buvo vadinamas nuo to, kurs jį buvo įkūręs: ir taip jei Stankus, jo kiemas, arba namai, vadinos Stankiške, jei Miknius - Mikniške, jei Rukys - Rukiške ir taip toliau; nes jog tankiai jų vaikai netoli nuo tėvo kiemo taip pat buvo sau giriose butas įkūrę, tad vadinos Rudaičiai, Mėmaičiai, Meškeliai, tai yra Rudės, Mėmos ir Meškio vaikai.

Kartais vardu brolių, kurie tuos kiemus buvo įkūrę, ir taip: Peldžiai, Ledžiai, Drupiai, ką šiandien dar sodos taip vadinamos aiškiai stigavoja, beje, visados nuo vardo pirmųjų savo įkūrėjų buvo vadinamos. Pirmieji gyventojai, įsikurdami į tą namą, turėjo sau pirmuosius bendrus šunį ir gaidį, nesgi pirmasis saugojo jo lobį nuo pikto žmogaus, skelbė jam ojų; kaipogi šiandien dar yra tariama: tą, sako, išlojo jau šunys, beje, numirė, pragaišo ar išėjo kur kas nebgrįžtinai; gyniojo jį ne vien nuo žvėrių, kuriuos padėjo jiems medžioti, bet dar pats, kaip sakiau, ašvienio vietoje jam vergavo ir bandą ganė, kas dar neseniai Žemaičiuose buvo regimu, kaipogi visi žino, kaip reikia šunį gudinti, idant piemens vietoj bandą ganytų.

Žiemos laiku, kaip sakiau, važiavo važiuose, taip vadinamose rogėse, nuo žodžio važiuoti, šunį įkinkę dėl to, jog šuo per visų didžiausias tankmes galėjo perlįsti, o grįžtant namus atsekti; jei ką vežė, tad rogėse ir šlajose.

Antrasis jų bendras buvo gaidys, kursai rodė jiems dienos ir nakties laiką, reiškė lytų ar giedrą ir skelbė įvairiu balsu taip pat artimą ojų kiekvienoj noty. Paskui avys buvo jiems visų naudingiausiais gyvuliais, kurie davė jiems ne vien apdarą, bet ir pavalgą. Ir, regis, kaip kuri minia tautos kokio plauko avių veislę buvo atsivedusi į tą kraštą, taip ir pažintys veleno menturiais šiai dienai tokio pat plauko avis teblaiko.

Ir taip vienų avys buvo rudos, tie ir sermėgas rudas dėvėjo, nuo ko rudsermėgiais vadinos. Nuliežtas staigaus ir nesiliaujančio pietų vėjo, kurs laužo ledus, košia miškus ir debesis nugrūda kažin kur, gal už miškų, gal dar toliau. Saulė nusileidžia, raudonai paklodama sau patalą. Rytais gi trinksi pašalu ratai ir skamba oras, ir ku­ tena šnerves tas šviežumas. Pažintys veleno menturiais ne kur ir tik žiemių pusėje boluoja pusnies likučiai — balti sniego lopeliai, ir žemė atrodo juodmargė kaip nusišėrusi karvės nugara.

Misa vėso. Atėjo laikas užduoti gyvenimą. Per kraštus pu­ tomis drimbantį ąsotį pasiejo apivaru ir įleido kubilan taip, kad jis laikytųsi paviršiuje. Ir peržegnojęs tarė: —Su Dievo padėjimu gaukis ir gyvenk. Kas beliko —tai neskubu. Alus padarytas. Dryža nuėjo pas vyrus. Kai užvirs, pažintys veleno menturiais nutekinti antrininkui. Tada katilą nukelk. Puta lipa kaip migla iš pažintys veleno menturiais.

Nu, tai aš eisiu pasižvalgyti, kaip dobilas išmito žiemą. Ir bene ten, už bulvienų, vanduo rugių rėžį gula? Žemelė jau bus prabrin­ kusi. Žemė traukė jo pėdas į save, lipniu moliu veldamosi prie batų. Jis išėjo į aukštumas, kur sausa žolė ir patresusi ražiena lūžo ir šnarėjo spaudžiama. Kitur įmynė iki pašalo, slidinėjo ledeliu, kur buvo nuosauliui. Žemė raudo. Skaisčiai nutvisko jos nelygumai, kai diena traukėsi į galą ir saulė skriejo vis ar­ čiau Dargaudžių skynimo.

Milžino šešėlis nusidriekė, nusivin­ giavo arimais. Kirto ežias, užklojo liūgnelius ir mirkstantį ledą. Ji tapo lengvai apvali. Pražulniai į abi puses kniumbanti, su­ dalyta ūkininko šešėlio. Sunkus žiemkenčiams laikas —pavasario šalnos. Iškelia šaknis ir sutrauko slūgstant.

Prakastu grioveliu, iš parudavusių rugių dirvos, šoko žvitri, kaip metalu žvilganti gluodena, van­ dens srovelė. Žemę gairino drumstas vėjas. Šiaušė žolės stagarus, kuteno veidą ūsais ir švilavo plaukų kuokštelį paausy. Beržų, žirginių, pumpurų ir sulos šaltą kvaptį atnešė vėjas. Ir eglių žievės, ir jų žalių spyglių rūgštimi atsidavė vėjas, persigavęs miškais 20 ir čia palaidai išsiliejęs dirvose. Opavakary jis tartum ir spal­ vas nulaižė nuo suvargusių želmenų ir miško dulksvą mėlynu­ mą sugėrė.

Ir dar jis buvo rausvas, tasai pavasario vėjas, lyg perkaitęs smarkiai bepūsdamas liūgnelius, kurie suvožė savin liepsnojančias vakaro žaras. Vėjas judino slenkantį ūkininko šešėlį, jis ėjo vis didyn ir keliavo į pažintys šiaurės korėjos stilius, ir pagalvojo Juoza­ pas Dryža, kad nėra gal piršto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šimtą kartų jo šešėlis.

Šimtą kartų vasaros rytais, kada jis ilgas taip kaip vakare. Ir vidudieniais, kada jo tik trys pė­ dos. Ir ūkanose, ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsnių sukeltas šlamesys, kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės.

Tuobūdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu. Savo šešėliu nuklostyta, nučiupinėta pirštais, nuletenta naginėm, iškilota kas metą į sau­ lės šviesą. Nes ir jai reikalinga pakaita —dienos ir nakties.

Ir kas šiemet paviršiuje —rudenį turi apsiversti ir atsigulti kantriam miegui. Ir žemei reikalinga atvanga, kaip žmogui. Ir eidamas toliau kartojo —kokia tu didelė ir brangi! Ir lankė ją Dryža, žiemą ištrūnijęs po kailiniais. Ir džiaugėsi jąja, pakilusia iš sniego patalo.

Jis palietė žemę ranka, pagra­ binėjo pirštais kaip neregys mylimą veidą. Pakėlė akmenį, į kurį vasarą pjovėjas atmuša savo dalgį. Ir kai pašalas išeis ir nubrinks, pakils Rokas su savo vyrais, pasikinkę nusistovėjusius arklius. Ir jis patsai netrukus po to, kai jau bus paruošta sėjai, atsiklaups prie atrišto maišo ir per­ leis rieškučiomis grūdus. Lengvomis naginėmis apsiavęs, žengs dirva su sėtuve ant krūtinės.

Neišpasakosi prašalaičiui, kaip otru atsisėsti ant šviežios vagos. Kaip kvepės garuodama žemė, sujudinta ir pribrendusi gyvasčiai! Ir koks ateis tada vakaras ir skani vakarienė lauks ant stalo! Ir žemei reikia budėti, nepailsti niekad, ginti ją, kaip gina paukštė savo jauniklius. Neatsitraukti nuo jos, nors ir kaip jau būtumei išvargęs. Nėra poilsio žemei —išeinančius turi pava­ duoti jaunieji. Ir tie savo eile nuletenti. Bet nėra kada, kol dar sąnariai lankstos. Turi eiti ir eiti. Mato Dryža: kviečiai sunykę po žiemos, rugiai rausvi.

Bet va, va.

Tokias rūšis herbarizuoti, rinkti jų sėklas bei vaisius galima tik turint 12 13 SJ? Nykstančių rūšių aprašymo dalo. Sorai apskriti; jų skarelė ovali arba inkstiška. Sorai lenkti arba kablelio pavidalo. Lapai daugiau nei l O cm pločio, ilgi.

Jau sė­ lina, atbrenda, atmauroja pavasaris! Ir dar, dar dienelė, dar savaitė Ak tu juoda, gera kviečių žeme!

Namai čia pat ir so­ džius, padrikęs senuose medžiuose. Ir viensėdijos sukilusios ant kalnelių ir jų languose saulėlydžių liepsnos. Miškų ratas arčiau susiglaudžia —sueina visi draugėn artėjant vakarui, tartum viena šeimyna prie savo ugnies.

Čia išstatytos trobos, įdiegti sodnai, išvesti keliai ir takai išminti. Visur —kur suksi žvil­ gsnį. Beržynas mūru dunkso. Jų viršūnių plonos šakelės pakilu­ sios debesiu. Brazdėjo balta tošis, kai braukė eidamas ranka. Visus kamienus reikia paliesti, apkabinti kiekvieną medį, lyg iškeliaujant.

Metas iš metų jie stiepėsi, sudiegti nenaudojamoje akmenynėje, kur žagrei įsmeigti nebuvo vietos. Vešėjo beržai, gegužės kukavo sulėkusios, ir sula plaukė pragręžtais latakais. Gerdavo ją per šienpjūtę šaltą, skobtelėjusią, pažintys veleno menturiais iš kubiliuko po sužėlusią avižų pluta. Ėjo Dryža toliau, atsisagstęs, plevėsuojančiais kailinių skvernais ir išsiėmęs užgesusią pypkę iš dantų.

Jis ėjo toliau, nors jo laukai baigėsi ir nė rugių, nė dobilų nesimatė, ir tik per­ nykščiai arimai, susikloję ir susispaudę, skubėjo dasigauti aukštumon ir nusilenkti už jos. Laikas namo, —šnabždėjo eidamas vis tolyn ir tolyn.

Saulė leidosi,ir vientisas brėkšmas aptraukė žemę. Liūgneliai vilkosi plonu ledeliu. Stingo grumstai ir sau­ sa žolė brazdėjo. Laikas namo. Poilsio renkasi žmonės,—kalbėjo ūkininkas. Skrido varnos, tankiai vasnodamos sparnais, —ir tos namo. Jis gi traukė ežia šalia arimų ir jautė, kaip vagos kyla vis aukš­ tyn ir aukštyn.

Ir ten, jų gale, jas lyg kirviu kirto šviesus brūkš­ nys. Dryža artėjo prie jo. Tai naujoji kapelių tvora, pasišokėjusi statmenu šlaitu ir apjuosusi keletą medžių. Jų šakos susipynusios į vieną kuokštą, ir jis vis didesnį dangaus plotą užklojo, tar­ pui mažėjant.

Ir vasarą čia ramu,—mąstė jis. Švokščia vinkš­ nos, pažintys veleno menturiais kalno žolė šiušena. Ir tyku rudens pavakare, kai ūbau­ ja laukai baigtuvių dainom.

Kai dalgiai žvanga, rišėjos dė­ lioja varpas, susėdusios po guba. Kai piemenys oliuoja susigindami. Kai cypia ašys ir braška uorės nuo perkrovimo.

Pavasarį žaluma atkyla iš Katmilžio slėnio ir Svetimų lankos. Užkliūva visi vėjai su miško ūglių traškumu. Kai dega priežadose ugnys 22 ir blizga vaikų akys išdubusiose aslose, besiklausant pasakų ilgais žiemos mėnesiais. Nėra gražesnės vietos aplinkui,—lingavo žilą galvą Dryža. Ir kas ją parinko, turėjo išmanyti ir perprasti nepalenkiamą ilgesio galią. Tėvų tėvai pasirinko tą vietą, dviejų upelių san­ takoje. Kalnelį, pranokstantį gimtuosius laukus.

Kur beieškoti geriau savo poilsiui? Kur tyresnė smiltis ir katpėdėlės taip mei­ liai šiulena? Niekur kitur, nes kaulus suėstų svetima rūdis ir slėgtų krūtinę molio luitas. Niekur kitur,—šnabždėjo Dryža, begalinės ramybės ir ilgesio sukaltas. Čia susibėgs visos pėdos, visi šešėliai užklostys. Senųjų namų dūmai prasikoš medžiais. Čia girdėsi sūnaus kirvio poškėjimą ir jo vaikų džiaugsmą. Tas pats debesėlis užkris rasa ir vieno vėjo šuoro sukeltos dulkės nuguls kapą.

Niekur kitur Žemę turi saugoti ir pasilikti joje per am­ žius. Ir pasiliks, ir negalės išnykti, nes savo artumoje turės ber­ žynėlį ir tiltą, suręstą apačioje. Ir auksiniai brastos akmenai­ čiai mirgės, ir smagiai prunkštaus arklys, sriūbaudamas vėsų vandenį, įsibridęs joje.

Ir jis tai matys, ir jis tai girdės.

Naršymo meniu

Ir bus lengva, ir bus ramu kaip šiandien. Kaip tai galėjo nutikti, kad kapeliai buvo apleisti ir užmirš­ ti? Kartų kartomčia sugulė tėvai, kai tik atkilo ir išsistatė Gružiškėse.

Opaskui pradėjo siūbuoti kryžiai ir medžiai išdrevėjo ir džiūvo. Vieną žvarbią rudens dieną piemenys šildėsi susikūrę ugnį iš tvoros likučių. Bandos jautis kasėsi tarpuragę į kryžių.

Užuovėja ; Išėjusiems negrįžti : romanai - pabegimo-kambarys.lt

Ir išvertė ragais jautis, ir kryžius puvo gulėdamas ant žemės. Sugėlė širdį Dryžai tai atsiminus. Ir kaip jis po to visiems įkal­ binėjo, kad kapelius reikia atnaujinti. Ir įkalbėjo. Naujai ap­ tvėrė. Užgynė griauti statųjį šlaitą imant žvyrą. Nebesilaidojo žmonės sodžių kapeliuose, kai yra dideli para­ pijos kapai prie bažnyčios. Sako, tai padarė kunigai, traukdami pelną. Bet Dryža užsiminė ir klebonui. Kad dar geriau,—sakė klebonas,—ir gražiau būtų, jei atgytų senasis paprotys.

Juk že­ mė visur šventa ir tėvų krauju nulaistyta. Parapijos kapai per­ pildyti. Reikia juos plėsti. Olaukų kapelius baigia užarti. Jei kas norės, parsiveš kunigą ir palaidos su tom pačiom giesmėm ir tą pačią pagarbą atiduos mirusiam.

Ir pažintys veleno menturiais vėl iš naujo ap­ šlakstys žemelę švęstu vandeniu. Kaip duobkasys, išvertęs naują duobę, grįžo Dryža namo su kastuvu ant pečių. Pravėręs duris į viralinę, rado katilą nu­ kabintą ir ugnį išblėsusią priežadoje. Alus gyveno visu smarku23 mū. Tamsi ir vaiki puta jau siekė kraštus. Prisisėmę ąsotį ir už­ dangstė gūniomis. Šeimyna sėdėjo savo vietose ir knebinėjosi kas kuom užsi­ ėmęs.

Moteriškos, duokit šen stiklines. Bus tik sriūbt —ir pūpt ant šono. Otirš­ tas —lūpos limpa! Eikit jau, eikit,—purtėsi mote­ rys, mažais gurkšneliais išsiurbusios po stiklinaitę. Senasis juokėsi. Ta kalba jam tiko: — Išeina, kad visko su miera. Jei saldus —bus tvirtas. Okartumas tas —gomurį kutens. Apynio tai neskundžiau. Ką besakytumėt, jei būtų suskobęs?

Dažė ją į druską ir užgerdamas kramsnojo. Yahoo pokalbiai pažintys matysiu, ar nepasigesi šil­ to? Ir alaus dar prie to?

Vyskupus ir gubernatorius taip sutinka. Dabar jau ir Gavė­ nios sausai nebepasnikauja. Okai mes augom, tai be pieno lašo, nė šventą dieną. Nebent ligoniui. Visas septynias nedėlias, bro­ lelis tu mano! Nuo Pelenijos, iki varpai atsigavės Prisikėlimo rytą. Sunkiai dirbo ir sausu kąsniu dalijosi. Buroko skiltimi, aguonų pienu, sėmenų taboka. Ir sveiki buvo, ir Dievo, ir jo šventos bažnyčios prisa­ kymų klausė. Ne taip kaip dabartės, kad pertekę ir ištvirkę.

Rūpesčiai paėda širdį ir apmaudžia tulžimi. Štai kas. Dėl to, kad vis daugiau rūpesčių, juo lengviau gyventi. Bet ar lengviau? Aš nepasakyčiau.

Viską mes nudainuodavome. Didelius vargus daina palydėdami. Sunkiai dirbome —teisybė. Ir buvo linksma ir gera gyventi Na, išgerkim,—kniostelėjo Dryža. Pažanga, tėvai,—atsiliepė Rokas. Kai tuo tarpu 24 mašina per dvi dienas padaro tą patį, kas trukdavo pusę žiemos.

Visų laukia tėvynė —žemė. Ar tu draskysies, ar pamažiukais, koja už kojos. Ar jau užmaišėt? Vis nespėjam. Nebepritiktų jus mokyti. Bet sakau, mergės, kad rytoj būtų ne tik seklyčia, bet ir kamaros priemenė su ražu ištrinta. Vortinkliai iš patamsių kerčių išklastyti. Lu­ bos ir sienos nušveistos ir langai kad blizgėtų.

Ostalus ir suo­ lus, palanges ir lentynas su pelenais brūžuokit. Ar girdit, mergės? Takus smil­ timi ir eglišakiais nubarstytumėt. Ar maži mes čia ponai susi­ rinksim? Ponai —bajorai —nusmuktkel­ niai,—atsirūgo senoji. Mergės pasisiūlė prie vartų dvi eglaites pastatyti su vėliavė­ lėmis viršūnėse. Ir prie staktos prikalti bruknių vainiką su kas­ pinais. Tik ar šeimininkas kartais jų neužmiršiąs?

Na, kaip užmirši gerą širdį? Kad išsipersim, kad išsivanosim! Kaip sūriai balti. Arklius nušukuosit. Dabar jie šeriasi, tai niežti labai. Ar neužduosi darbo? Kaip gaspadorius turėsi tvarkyti. Suprašysi kaimynus, susivadinsi draugus. Po vakarienės atsisėdo prie krosnies subastyti žarijų.

Kupe­ tavo lanktis, tarškėjo vytuvai —moterys metė audeklą į stak­ les. Vyrai išėjo į tvartus apžiūrėti gyvulių pažintys veleno menturiais.

Welcome to Scribd!

Dūmai rai­ tėsi apie lempą, šliaužiojo melsvais žalčiais paluby. Jam pasiro­ dė, kad akyse tavaruoja nesugaunamos gijos, lyg iš rietimo pro nytis išbėgusios ir padrikusios troboje. Pamėginęs keltis, susi­ leido atgal, suremtas dieglio strėnose. Nutirpusios kojos kaip kaladės nebeklausė. Ir kauluose pajuto sausą, smilkstantį nuo­ vargį. Per daug šiandien sukarta,—galvojo senis. Atsigulti ir 25 pailsėti. Rokas prižiūrės alų.

Gana šiai dienai. Ji neišpasakytai ilga, pakilus gaidykste. Užtenka, užtenka Tartum šlapio žvyro pripiltas, ramstėsi pasieniais ir nusliuogė asla. Senatvė daro savo. Kai ji subeldžia lazda —yra ir trūkinė­ ja visuose galuose. Pasidarė gūdu kažin kaip, lyg tai, kas buvo nuveikta, sklistų į šalis ir paliktų jį vieną nakčiai. To paties svetimo kartumo apniktas, gulėjo, migdėsi.

Žiburys užgeso. Žingsniai nušlepsėjo į savo kampus. Norėjo užmigti ir kartojo, kad ryt laukia darbai, nauja diena.

Uploaded by

Be jo neapsieis. Turės kel­ tis ir iš eilės apeiti, apžiūrėti Panamėse ir toliau balkšvi vyšnynai. Takelis bėga lanka, pasineria į rugius. Žolėje painiojasi ratuotos bitės. Javuose plasta putpelė ir šiūluoja plunksnomis laiškus. Smilksta berželiai ir kvepia po lietaus. Šit, jau ir vietos pa­ žįstamos. Už juodalksnių turi būti vienkiemis, kur loja šunys. Jis keliauja susimąstęs. Ir vis tolyn. Oten, ant smėlio kalnelio, pušys varvina sakus. Jų spygliai atmuša saulę.

Stovi vyrai su kastuvais. Veriasi geležiniai var­ tai ir gaižiai girgžda surūdijusiais vyriais. Vyrai išmes duobę smėlyne, kad nuleistų jon mirusį,—aptaria žmogus. Ir netiki tuom, apgalėtas gyvastingo žalumo ir tyros dangaus gelmės. Ranka reikia prisidengti, taip raibina akis.

Tada jis girdi varpus aukštoje varpinėje pačiame vidudieny­ je, pačiame kaitros gūdume, kai nebejuda lapas ir šauksmas iš­ tirpsta pakely. Varpai, varpai. Vis garsiau jie skamba, įsisiūbuoja gausti. Skamba,skamba ir nepaliauja skambėjusi vario varpų užgauta širdis.